Nuostabi ne tik jo meilė, bet ir jis pats, Erkiulis Barfusas. Nuo pat gimimo Kėninsbergo viešnamyje jis keldavo žmonėms siaubą savo luošumu, o jo gebėjimas skaityti kitų mintis ir įteigti jiems savas nulėmė audringą ir įstabų likimą.

Šiame romane C. J. Vallgrenas akivaizdžiai derina fantastinius ir istorinius elementus. Mes lydime Erkiulį į vienuolyną ir beprotnamį, Vatikaną ir varjetė, susipažįstame su Swedenborgo idėjomis, kurčiųjų kalbos kūrimu. Bet visų pirma tai yra nuostabios ir jaudinančios meilės istorija.

C. J Vallgreno romanas perveda mus per XIX a. Vidurio Europą, parodo aristokratijos ištvirkimą ir korupciją, keliaujančių cirkų fantasmagoriją ir negailestingą Bažnyčios galią Literatūros kritikai knygą lygina su U. Eco „Rožės vardu“ ir P. Suskindo „Kvepalais“.