Ikvėpė parašyti šį romaną, netikėtai sutikta benamė, kuri nebuvo panaši į kitus iki šiol sutiktuosiu bedalius... Ji patraukė dėmesį tvarkinga, nors ir pasilamdžiusia apranga, o jos žili banguoti plaukai blizgėjo saulėje gobdami pavargusius pečius. Ir nevalingai kilo begalė klausimų: Kas ji, kur mokėsi, kur dirbo? Ir kas jai gyvenime nutiko???

Poetiška ir emocinga... Dramatiška ir paslaptinga...

Ji ieško tikrumo, o randa – degradaciją, pasireiškiančią įvairiais pavidalais. Nors pati išlieka šviesi, jai tenka keliauti per kitų žmonių nuopuolius, baimes ir aistras. Ar įmanoma išlikti savimi, kai aplinka pamažu griūva?

Ji – jautri, drovi, kūrybiška. Tačiau pasaulis, į kurį ji įžengia, kupinas paradoksų: ten grožis persipina su nuopuoliu, tiesa – su iliuzijomis, meilė – su praradimais. Ji pati nekrenta, bet tampa liudininke to, kas ir sutelpa į antitezę – nuostabioji degradacija.