Gyvenimui vėlyvuoju sovietmečiu pažinti neužtenka politinės ir ekonominės istorijos. Nepastebima ir sunkiai apčiuopiama kasdienybė gali atverti naują ir netikėtą nugyvento laiko panoramą. Ypač kai kalbame apie laikus, kai valdžia mėgino kontroliuoti visas gyvenimo sritis, – kasdienybė iš užmesto tinklo išsprūsdavo kaip smulkios žuvys.

Pasiūlydamas savitą nuobodulio interpretaciją istorikas Tomas Vaiseta monografijoje "Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964-1984)" bando sugaudyti šią lakią tikrovę ir paaiškinti, kaip sovietinė ideologija veikė kasdienį gyvenimą.

Neįprastas žiūros kampas jam leido prieiti prie tų temų, kurios iki šiol lietuviškoje sovietinės okupacijos metams skirtoje istoriografijoje mažai ar visai nebuvo gvildentos: viešoji erdvė ir paslapties kultūra, skaitymas ir bibliotekos, sovietinė satyra, skundų pasaulis, darbo etika, veltėdystė ir demonstracijos.

„Istorijoje nepastebima kasdienybė pasirodė esanti stipresnė už „istorijos kūrėją“ – ideologiją“, – rašo autorius.