Tai garsios išeivijos dailininkės paskutinis, nebaigtas darbas, supintas iš autentiškų archyvinių dokumentų, fotografijų ir atsiminimų fragmentų. Geriausiai jį apibūdina pati sudarytoja pratarmėje sakydama: „Šioje knygoje noriu į vieną būrį sutelkti išblaškytą, ištremtą ir nekaltai nubaustą savo šeimą, giminaičius. Savo mylimam tėveliui Ignui Urbaičiui, kurio palaikai dūli nežinia kur Sibiro platybėse, noriu pastatyti nors nedidelį paminklą“.