– Nuo ketvirtos klasės kasdien sugalvoju po norą, – pasakiau.

Hovardas išpūtė akis.

– Matyt, daug ko nori.

Papurčiau galvą.

– Ne, tik vieno dalyko, – atsakiau. – Visą laiką noriu to paties. Kiekvieną kartą.

Jei kas Čarlės paprašytų išvardinti tris mėgstamiausius užsiėmimus, ji atsakytų: futbolas, baletas ir muštynės. Bet tik vienas iš šių trijų atsakymų teisingas.

Čarlė dievina muštynes. Jai nerūpi, ar naujoje mokykloje turės draugų. Bet tikrai niekas nedrįs blogai elgtis su Čarle Ryz.

Vis dėlto Čarlė tik iš pirmo žvilgsnio atrodo pikta ir bjauri. Juk vis dėlto sugebėjo rasti draugą ir net prisijaukinti benamį šunį.

Dar ji žino labai daug būdų sugalvoti norą. Ir tiki, kad jei patį didžiausią norą kartosi kasdien, vieną dieną jis būtinai išsipildys.

Vienuolikmetė Čarlė kasdien sugalvoja slaptą norą – kaskart vis tą patį. Tačiau kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad jam nelemta išsipildyti – ypač dabar, kai teko išvažiuoti gyventi pas dėdę ir tetą į kažkokį kaimą, nes mama su tėčiu negali deramai ja pasirūpinti. Naujoje vietoje Čarlei visai nepatinka. Tačiau galbūt ne viskas taip blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio – čia ji sutinka draugiškai nusiteikusį kaimynų berniuką Hovardą ir šunį, kurį nusprendžia prisijaukinti.