Šioje knygoje, galbūt pirmą kartą Vakarų filosofijos istorijoje, bandoma aprėpti ir sistematiškai išskleisti Nieko (kuris knygoje vadinamas Niekiu) probleminį lauką bei paaiškinti begalinio negatyvumo šaltinį, būdingą tik žmogui, arba, kitais žodžiais tariant, žmogaus prigimtinio nihilizmo šaltinį.

Nihilizmas čia traktuojamas ne kaip laikysena, pozicija ar ideologinis požiūris, o kaip žmogaus metafizinio branduolio, Niekio, skleidimasis. Nihilistinis naikinimas, pasireiškiantis kaip Niekio įvardinimų ir iš jų kylančių daiktiškųjų kristalų (dirbtinio pasaulio) kūrimo kelias, paprastai yra vadinamas „istorija“. Niekio vardai (kalbiniai reiškiniai), būdami Niekio antitezė, falsifikuoja ir užmaskuoja patį Niekį, paversdami jį „aukštesne“ būtimi, pvz., „Vieniu“, „Dievu“, „Substancija“, „Materija“, „Dvasia“ ir ad infinitum.

Knyga turėtų sudominti ne tik filosofus ar humanitarus, bet taip pat ir visus, kuriems apskritai rūpi žmogiškoji būklė.