Šį autobiografinį kambodžiečio Arno pasakojimą apie raudonuosius khmerus amerikiečių žurnalistė ir rašytoja Patricia McCormick pateikia kaip romaną. Jo pasakotojas -- mažas ir prastai anglų kalbą mokantis berniukas. Anot McCormick, sutvarkyti jo kalbą -- "tarsi jonvabalį įkalinti stiklainyje". Vos įsprausdavo Arno žodžius į gramatikos ir sintaksės taisykles, šviesa užgesdavo, todėl autorė nutarė palikti autentišką pasakotojo kalbą.

Skausmingai atviras ir sukrečiantis Nacionalinės knygų premijos laureatės Patricios McCormick romanas apie karo vaiką, tapusį taikos skleidėju, paremtas tikra Arno Chorno Pondo istorija.

Kai į Arno gimtąjį miestą Kambodžoj atvyksta raudonieji khmerai, jis dar tik vaikas, su broliuku šokantis pagal rokenrolo muziką ir pardavinėjantis ledus, kad šiek tiek užsidirbtų. Bet kai kareiviai visus gyventojus priverčia iškeliauti į kaimą, jo gyvenimas pasikeičia. Atskirtas nuo šeimos Arnas gyvena darbo stovykloje. Plušdamas ryžių laukuose jis mato, kaip miršta bado, maliarijos ar tiesiog nuovargio nukamuoti vaikai. Jis mato į mangų giraitę vedamus kalinius, šie iš jos negrįžta.

Vieną dieną Arnas pasisiūlo kareiviams paskambinti, nors niekad gyvenime nėra grojęs jokiu instrumentu. Greitai išmokęs naujų revoliucinių dainų, kurių reikalauja valdžia, dabar jis gali pavogti maisto, kad išsaugotų draugams gyvybę.

Nors tas sprendimas ir jam pačiam išgelbėja gyvybę, kartu priverčia jį įžengti į žiaurius Mirties laukus. Arnas gyvena vadovaudamasis paprastu kredo, vis kartoja sau: „Tik nepargriūk.“