Ši knyga net praėjus trečdaliui amžiaus dažnai laikoma aukščiausia E. Limonovo kūrybos viršūne. Lakoniška, paprasta ir sklandžia aforizmų forma išreikštos nonkonformistinės autoriaus idėjos iki pat šių dienų tarnauja kaip asmenybės maišto prieš visuomenę vadovėlis.

„Nevykėlio dienoraštis“ – tai protesto iššūkis buržuazinei civilizacijai, kuri nevykėliais paverčia visus, kad ir pačius gabiausius žmones, jei tik jie prie šios civilizacijos nepritampa. Kaip tik tokiu visuomenės atstumtu nevykėliu pasijuto jaunas ir talentingas Maskvos andergraundo poetas E. Limonovas, 1974 m. emigravęs į vakarietiškos civilizacijos citadelę Niujorką.

Savo baisią neviltį išrėkęs pirmuoju romanu „Tai aš, Edička“, jis ėmėsi rašyti dienoraštį, kuriame apmąstė savo „nevykėliškumo“ priežastis ir priėjo radikalios išvados, kad šios civilizacijos neįmanoma reformuoti, ją reikia visiškai sugriauti, „kad liktų tik dulkės, taip, kaip senovės miestus nugriaudavo nugalėtojai, o po to plūgais užardavo“.