Tai pasakojimas apie Lietuvos žemdirbį, paverstą maisto gamintoju ir pavadintą darbo jėga, apie biurokratinį centralizmą ir įvairias jo atmainas, trukdyte trukdančias įvairiausiais vajais ir instrukcijomis kaimo žmogaus iniciatyvai, šeimininkiškumui ir normaliam darbui. Tai karti ir atvira tiesa apie Lietuvos kolektyvizacijos laikotarpį, kaimiečių vežimą į Sibirą, beprasmiškas pokario aukas, sunkius, alkanus sodybų tuštėjimo metus.