„Kasdienybėje Nijolė Marytė Šerniūtė bando klausytis tylos, jos dienų pilnatvę kuria parašytas žodis, paukščio išlikimas kovojant su vanagu, gyvenimo bendrakeleiviai, kurie dar gyvi, kurie dar „nenušauti ir neapnuodyti“. Gebėjimas padėti saulę ant delno, o vyturį ant širdies leidžia poetei prisijaukinti gyvenimo rūstybę, ištverti „tarp čia ir tenai“. Eilėraščiuose žmogaus egzistencija trapi, ji paženklinta asmeniniais praradimais, bet jie nesugniuždo poetės, eilėse justi iki skausmo skaidrus žvilgsnis į savo pačios būtį, kuri neįmanoma be gamtinės aplinkos, kuri neįmanoma kad ir be skaudžios savosios praeities. Autorei egzistenciškai būtinas ryšys su savo praeitimi, prasminga kalbėti apie tai, kas tave formavo, kas diegė tau gyvenimo supratimą, tad eilėraščiuose atskamba tolimos gentystės su protėviais atgarsiai.“

Dr. Ilina Čiužauskaitė