Tai autobiografinis romanas apie autorės močiutę Liliją, kuri, pasitelkusi moterišką drąsą ir sumanumą, padėjo visai šeimai įveikti audras, sausras, potvynius, asmenines tragedijas ir Didžiąją depresiją.

Lilija visad buvo kupina beatodairiško ryžto įgyvendinti tai, ką sumaniusi: vos šešerių ji jau padėdavo tėvui tramdyti laukinius arklius; sulaukusi penkiolikos išėjo iš namų ir penkis šimtus mylių keliavo per Naująją Meksiką į tolimą provincijos miestelį mokyti vaikų, turėdama tik revolverį užantyje ir kumelę. Vėliau ji išmoko vairuoti automobilį, valdyti lėktuvą, gyveno Arizonos rančoje, kurioje dirbo visas šimtas pakvaišusių kaubojų. Lilija visą gyvenimą kovojo prieš įvairias visuomenės ydas – už moterų, indėnų teises, už visus, netelpančius į visuomenės stereotipų rėmus. Ji užaugino du vaikus, kurių vienas – autorės motina, įamžinta romane „Stiklo pilis“ (Vaga, 2010 m.).