Pirmajame eilėraščių rinkinyje „Nepažįstamasis“, Tomas Norkaitis nemažai mąsto apie dieviškuosius, žmogiškuosius, netgi demoniškuosius pasaulius, susitelkia į būties ir nebūties, meilės ir savivokos klausimus. Eilėraščių subjektas primena, kad būti savimi nėra savaime suprantamas dalykas, o savęs paieškos neatsiejamos nuo kantrybės ir drąsos. Juk pažvelgus į veidrodį ir jame staiga išvydus nepažįstamąjį, gali prireikti nemažai laiko su juo susipažinti.