Po kelių mėnesių Peonė bus ištekinta už tėvo parinkto vyro,

tačiau apie tai mergina kol kas negalvoja, tik nekantrauja pamatyti „Bijūnų

paviljoną“ – tai jos svajonė. Sakoma, kad ši opera pražūtinga – ji galinti

susargdinti iš meilės, o kartais net privesti prie mirties. Todėl šis kūrinys

laikomas pavojingu jaunoms merginoms, tokioms kaip imperatoriaus rūmų

mokslininko duktė Peonė. Be to, netekėjusiai merginai nedera būti matomai

viešumoje, todėl motina nenori leisti dukrai žiūrėti operos. Tėvas patikina,

kad ji prisijungs prie kitų moterų ir pasirodymą stebės iš už širmos. Viskas

apvirsta aukštyn kojomis pasirodymo metu pamačius patrauklų jaunuolį ir Peonę

užliejus emocijoms. Taip prasideda nepamirštama meilės ir likimo istorija, paženklinta

tauriausių jausmų ir didžiausių išbandymų. Romanas, paremtas istoriniais įvykiais, nukelia į XVII a.

Kiniją. Rytietiškų tradicijų persmelktas pasakojimas pažadina gyvenimui

anapusinio pasaulio karalystę su savais įstatymais, dėsniais, egzistencijos etapais

– ryškią ir ne mažiau už šiapusį pasaulį tikrą vietą, kur nurodymus teikia

protėviai, už nusižengimus baudžiama, siela pasidalija į tris dalis, o alkanos

dvasios klajoja žeme. Romanas piešia to meto Kinijos paveikslą, kuriame

pavaizduotas perversmas mandžiūrams nuvertus Mingų dinastiją, gilus tikėjimas

pomirtiniu pasauliu, socialinė moterų padėtis, kai šios turėjo nuolankiai

tūnoti vyro šešėlyje, negalėjo išeiti viešumon, o tarnaitės ar sugulovės

kainuodavo mažiau nei druska.