Carolina de Robertis debiutinėje irdį veriančioje ir vis dėlto gyvenimą lovinančioje knygoje Nematomas kalnas drastikai ir poetikai pasakoja nenugalimos meilės istoriją. Tai romanas apie sugebėjimą ilikti pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis ir apie ypatingą, amžiną ir be galo stiprų motinos ir dukters ryį. Pačią pirmąją 1900-ųjų metų dieną atokiame Urugvajaus miestelyje įvyksta stebuklas paslaptingomis aplinkybėmis prapuolusi mažoji Pacharita randama aukčiausiame apylinkių medyje. is vietiniams neįmenamas, pranakas ženklas įgauna gilią prasmę trijų kartų drąsių ir atkaklių moterų likimams. Pacharita sukuria eimą su jaunu italų imigrantu, kuris i eimos paveldi ne tik gabumus statyti gondolas, bet ir nelemtą savybę. Jų gražuolei dukrai Evai tenka patirti žeminančią idavystę, ir jos gyvenimas pasuka netikėta kryptimi. Salomėja, bebaimė Evos duktė, nepaiso jokių pavojų nei sau, nei artimiesiems ir stoja į atkaklią kovą su režimu, pražudžiusiu jos jaunystę. Gali eiti kažin kiek vingiuotais keliais ir manyti, kad esi labai toli nuo visko, kas tau artima, ir netikėtai atsitrenkti į vieną pažįstamą skiautelę. (p. 213) Nematomas kalnas Urugvajiečių kilmės JAV raytojos Carolinos de Robertis pirmasis romanas, pasakojantis apie trijų kartų moterų likimus, jų ryžtą ir drąsą kabinantis į gyvenimą Lotynų Amerikai reikmingu istoriniu periodu. Istorija pradedama XX amžiaus pradžioje, kai Urugvajaus kaimelyje dingsta naujagimė, ir tik po metų mergaitė visikai sveika randama medyje, todėl jai irenkamas vardas Pacharita (mažasis pauk), ir baigiama Salomėjos, Pacharitos anūkės, laiku savo dukteriai. Atrodytų, kad pasakojimą dar būtų galima tęsti: romaną sudaro trijų moterų gyvenimai, kruopčiai į lentynėles suguldyti atskiruose skyriuose (Pacharita, Eva, Salomėja), tačiau galima būtų pridėti ir ketvirtąjį pasakojimą apie Viktoriją, ketvirtąją eimos moterį, bet autorė to nedaro. Toks pasirinkimas nestebina romaną sudaro 462 puslapiai, kurių užtenka papasakoti istorijai apie nepaprastai tvirtą eimos moterų ryį. Kiekviena jų stipri, tikinti, daranti ryžtingus sprendimus, dažnai nepriklausanti nuo vyrų, kurie vaizduojami kaip įžūlūs... bevaliai. Moterys stebina savo drąsa: viena jų atsisako asmeninių interesų ir kovoja dėl tautos ateities, kita savo gyvenimo partnere pasirenka kirpėją, kuri, pasirodo, pasidariusi lyties keitimo operaciją beveik ikart po kadaise kartu praleistos nakties. Romanas stebina ne tik rykiais personažais, bet ir nepaprastu jautrumu pasakojant apie eimos santykius, kurie dažnai nutrūksta, bet net praėjus daugeliui metų gali vėl sutvirtėti. Nematomas kalnas tarsi riba, skirianti žmones, kartais sėdinčius visai greta vienas kito: Koks lygus juodu skiriančio stalo pavirius. Rodos, toks kietas... Ir tereikia vieno kirvio smūgio, visai netikėto, kad jis persiskirtų, kad jo dalys ilakstytų į skirtingas puses. (p. 75) Knygoje teigiamos vertybės skatina susimąstyti, koks žmogus gali būti laimingas ią akimirką, būdamas su artimu žmogumi, ir kiek nedaug tereikia, kad tarp jų atsirastų riba. Nematoma riba, kurios niekas kitas nebegali sujungti, tik tikėjimas. Romanas baigiamas vilties kibirktėle, kurios mums taip dažnai gyvenime pritrūksta. Knygą rekomenduočiau moterims, norinčioms altus vakarus praleisti su puodeliu geros arbatos, ir pasiilgusioms irdį virpinančių istorijų. Lilė Totorytė