Vido Morkūno (g.1962), lietuvių literatūroje jau seniai įsitvirtinusio savito stiliaus prozos kūriniais, pirmoji poezijos knyga. Poezijos, atvirai proziškos, kinematografiškos, vaizdinės ir apnuogintos iki pačios gyvuonies. Nuolatinio ir visuotinio nykimo liudijimai, gamta ir buities fragmentai, sapnai, metaforos ir įvaizdžiai keičiasi prieš skaitytojo akis tarsi kino kadrai ar kelio ženklai. Kelio, kuriuo einant iškyla didžiosios egzistencinės mįslės, kur suartėja gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai, kur viską nušviečia Amžinoji šviesa. Arba, kaip įvardija autorius, nekropolių šviesa. Poezija, savitai ir meniškai atskleidžianti amžinąjį mirties ir gyvybės ryšį, savitai ir meniškai tęsianti neornamentuotos lietuvių lyrikos tradiciją.