Pagaliau vienišė Jona turi draugę. Glorija – mokyklos naujokė, buvusi nepritapėlė, kuri pjaustėsi rankas, iš kurios tyčiojosi. Bet tai jau praeitis, dabar jiedvi turi viena kitą. Iki šv.Liucijos – šviesos šventės, kuri mokykloje virsta tamsa. Nuo tol viskas pasikeičia... Patyčios kaip ridenama sniego gniūžtė nejučia virsta vis didėjančiu kamuoliu, kol įtraukia visą mokyklos bendruomenę. Jos persikelia į internetinę erdvę ir iš ten į tikrovę grįžta dar nuožmesne forma: jau nebesvarbu, iš ko tyčiotis, ko nekęsti. Puolamas gali būti bet kuris. Kas vakar buvo kietuolis, rytoj gali būti sutryptas, o pažemintasis per naktį gali virsti monstru. Bet ar kerštas – tinkama galimybė apsiginti? Jeigu atvirai, viskas labai sudėtinga. Kalbama apie grupės spaudimą, apie baimes ir troškimą, kad mus pamatytų ir pamėgtų. Ir dar ta valdžia – kuo daugiau jos gauni, tuo daugiau, regis, norisi. Bet vieną dalyką ketinu parašyti prieš užvoždama nešiojamąjį kompiuterį. Ir tai bus raginimas: užversk komentarų skiltis ir pokalbių svetaines gerumu. Juk tam tau užteks drąsos? Johanna Nilsson