Rašytojas ir žurnalistas Andrius Užkalnis savo knygoje žvilgteli į Lietuvą. Į tą, kurioje, atrodo, gyvenome taip neseniai ir apie kurią kartais išgirstame sakant: „O tarybiniais laikais buvo geriau.Tą gerą tarybinį gyvenimą ir tyrinėja autorius, palikdamas politinius dalykus nuošaly ir susitelkdamas į tai, su kuo susidūrė dauguma to meto Lietuvos gyventojų: nuo pieno butelių supirkimo iki meilės romanų sanatorijose, nuo madų bei mus supusių daiktų iki pakeistų gatvių pavadinimų. Pamažu sugrįžta tų laikų prisiminimai su stipriu odekolono kvapu, riebių tortų ir limonado Diušes skoniu burnoje bei dulkių siurblio Audra gaudesiu.

Andrius Užkalnis be nostalgijos, laužydamas mitus bei stereotipus, aprašo to meto gyvenimą taip šmaikščiai ir įdomiai, kad turbūt skaitydami panorėsite atsiversti seną nuotraukų albumą, o kas tokio neturi, daug puikių tų laikų fotografijų ras knygoje. Mūsų atminties gebėjimas rinktis, ką prisiminti, o ką mesti šiukšliadėžėn, yra toks stiprus, kad nugali faktus tiesiog plikom rankom. Prisiminimai yra viskas, nes jie lemia mūsų svajones ir siekius. Viskas, ką mes darome šiandien, yra nulemta vaikystėje perskaitytų knygų, matytų vaizdų, liestų daiktų, jausto skonio. Savo jaunystę, savo meilę, savo šeimą jūs prisimenate patys.

Aš pasakosiu jums tai, ką pamiršote. Ir jūs geriau suprasite, kodėl šiandien esate tokie, kokie esate. Kiti, kurie su tais laikais nesusidūrėte ir, išgirdę žodį „švyturys“, galvojate ne apie dvisavaitinį žurnalą, o apie alų – pamatysite, kad jūsų tėvų keistumas ir įpročiai turi priežasčių.