Naujos architektūros įterpimo istorinėse miestų dalyse mastas, pobūdis ir kokybė laikui bėgant kinta. Tai priklauso nuo teisinių apribojimų, specialistų požiūrio į naujos architektūros istorinėje aplinkoje problemą ir nuo bendrųjų architektūros tendencijų.

Kiekvienu raidos etapu savaip siekiama pusiausvyros tarp saugojimo ir kūrybos, tradicijų ir naujovių.

Ši tema labai plati. Monografijoje gilinamasi į naujų pastatų, pastatytų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos istorinėje aplinkoje po Antrojo pasaulinio karo (realiai pirmasis pastatas šių miestų istorinėje aplinkoje pastatytas 1950 m.), kūrimo patirtį. Siekiama atskleisti šių pastatų architektūros ir istorinio konteksto, sąsajų kaitą.

Naujų pastatų architektūros istorinėje aplinkoje patirtis pristatoma, ją skaidant į teisinių prielaidų ir rekomendacijų, teorinės minties ir praktikos sudėtines dalis (reiškinio raida kiekvienu iš šių aspektų pristatoma atitinkamuose skyriuose) ir įvertinama lyginant ją su Europos šalių patirtimi šiose srityse.

Tikimės, kad knyga patrauks architektūros, urbanistikos ir kultūros paveldo apsaugos specialistų bei studentų dėmesį, tap pat sudomins visus, kam rūpi istorinių miestų dalių kaita.