Pirmosios meilės istorija, kai susitinka sudaužytos širdys, mylinčios širdys ir širdys, kurioms lemta patirti viską kartu. „Mūsų širdžių chemija“ – tai jaudinanti ir humoro kupina istorija, priversianti pamilti jos veikėjus – džiaugtis už juos ir jaudintis dėl jų.

Henris Peidžas niekuomet nebuvo įsimylėjęs. Jis mano esąs beviltiškas romantikas, bet svaiginanti meilė, kai širdis daužosi kaip pašėlusi, kai negali nei valgyti, nei miegoti – tokia meilė, kokios jis tikisi, Henrio neaplankė. Ar bent jau kol kas neaplankė. Tačiau jis ganėtinai patenkintas rūpindamasis savo pažymiais ir galimybe patekti bent į pusiau padorų koledžą bei dėdamas visas pastangas, kad galiausiai taptų mokyklos laikraščio redaktoriumi.

Tačiau vieną antradienį į klasę įžengia Greisė Taun. Ir Henris supranta, kad dabar viskas pasikeis.

Greisė visiškai neatitinka Henrio svajonių merginos paveikslo – ji įeina su lazdele, vilki per dideliais berniukiškais rūbais ir, panašu, kad retokai naudojasi dušu… Tačiau vos tik jie abu su Henriu paskiriami vadovauti mokyklos laikraščiui, Henris pajunta, kad jaučia Greisei kai ką ypatingo. Akivaizdu, kad kažkas su Greise negerai, ji turi paslaptį, kuri gaubia visa, ką tik ji daro. Ir Henris nieko netrokšta labiau nei padėti jai susitvarkyti su tuo, kas ją slegia.

„Mūsų širdžių chemija“ nėra paprasta „vaikinas sutiko merginą“ tipo knyga. Šis pasakojimas išmintingas ir veriantis širdį, jis iki skausmo primena tą saldų kartėlį, kurį teikia pirmoji meilė. Net jeigu esi įsitikinęs, kad meilė – tai tik cheminis procesas, vykstantis smegenyse…