Mormono Knyga, tai senovės Amerikos civilizacijų religinis metraštis. Pasak šio metraščio, viena šių civilizacijų kilo iš žmogaus, vardu Lehis, apie 600 m. prieš Kristaus gim. su šeima palikusio Jeruzalę. Jie keliavo link jūros, pastatė laivą ir vandeniu pasiekė Ameriką.

Grupei pasiekus Naująjį pasaulį, dėl augančios nesantaikos šeimų grupės susiskaldė į klanus, ilgainiui peraugusius į dvi tarpusavyje kovojusias tautas. Raštai apima maždaug 1000 metų trukusius konfliktus, privedusius prie vienos iš šių tautų žlugimo.

Šioje istorijoje aprašomi liudijimai ir pranašystės apie Jėzų Kristų kaip pasaulio Atpirkėją ir prisikėlusio Jėzaus apsilankymas pas Naujojo pasaulio žmones.

Mormono Knygoje aprašoma, kaip savo tarnavimo senovės Amerikos gyventojams metu Jis įkūrė savo Bažnyčią lygiai taip pat kaip ir Senajame pasaulyje.

Metraštis liudija, kad po Kristaus apsilankymo žmonės taikiai ir vieningai gyveno beveik 200 metų.

Laikui bėgant, daugelis atitolo nuo Kristaus mokymų. Tarp jų įsiviešpatavo nedorybė, o prasidėjęs naikinantis karas galutinai pražudė visą tautą.

Mormono Knygoje pasakojama apie tai, kaip kruopščiai tie įvykiai buvo užrašyti metalo plokštelėse. Pareiga prižiūrėti ir pildyti šį metraštį prasidėjo nuo pirmųjų Jeruzalę palikusių žmonių ir buvo perduodama iš kartos į kartą.

Vienas iš paskutinių raštininkų senovės Amerikos pranašas, vardu Mormonas, sutrumpino šimtmečius apimančius Raštus ir glausčiau juos perrašė ant auksinių plokštelių.

Mormonas šį sutrumpintą metraštį perdavė savo sūnui Moroniui, paskutiniam žinomam žuvusios tautos atstovui, kuris, artėjant gyvenimo pabaigai, plokšteles užkasė kalvos papėdėje, vietovėje, kuri dabar yra žinoma kaip Niujorko valstija.