Tai knyga apie meilę, svajones ir prisiminimų jėgą, apie gyvenimo džiaugsmą ir mirtį; tai knyga apie knygų rašymą; tai taip pat žaidimas su skaitytoju, šiek tiek klastingas, nes sklandžiai dėstomo pasakojimo suviliotas skaitytojas, priblokštas netikėto veiksmo posūkio, staiga nepasitikėdamas trina akis ir gali pasijausti šiek tiek apgautas, nes realus pasaulis, kuriuo jis patikėjo, staiga pasirodė esąs tai, kas yra iš tikrųjų: literatūrinė fikcija. Autorius kuria pasaulį ir staiga jį sugriauna. Tatai brutalus gestas, bet puiki stilistinė priemonė, suteikianti prozai naują matmenį.

Moiros, kaip ir dera deivėms, nepalengvina uždavinio tam, kas nori išnarplioti jų sujauktus likimus. Atsiverdamos klausytojams kartu juos ir klaidina. Jos kuria savo istorijas, o gal ir pačios yra išgalvotos? Bet kuri iš jų yra išgalvota, kuri – tikra? Kas iš tikrųjų yra visų trijų pasakojimų autorius: Lachesės klausytojas, Klotės klientas, o gal dienoraštį rašanti Atropė?

„Moiros“ – tai postmodernistinis kūrinys, kuriame susijungia tarsi nematomas kultūrinis, mitologinis klodas ir trys originalios spalvingos meilės istorijos, pavadintos graikų likimo deivių vardais. Galbūt šis romanas tik rašytojo žaidimas literatūrinėmis konvencijomis, o gal ir feministinė knyga – visų moteriškumo pasireiškimų apologija.