Studijoje mėginama atsekti senosios lietuvių liaudies poezijos ir mitinio pasaulėvaizdžio sąsajas. Aptariami archainio pasaulėvaizdžio reliktai lietuvių kalendorinėse dainose, jų ryšys su kosmologiniu mitu. Autorė apibūdina lietuvių kalendorinių švenčių – Kalėdų, Užgavėnių, Jurginių, Velykų, Sekminių, Joninių – apeigas, iškelia jų sakralumą, archaiškumą.