Knygoje aptariamas Vilniaus ir vilniečių aštuoniasdešimties metų gyvenimo tarpsnis.

Miestiečių likimus daugiau ar mažiau veikė emigracijos iš miesto ir imigracijos į jį,

pradedant masine evakuacija iš Vilniaus Pirmojo pasaulinio karo pradžioje (1915) ir

baigiant reemigracija pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais (1994).

Sostinės gyventojams teko patirti tiek priverstinių (tremtinių, kalinių ir kt.), tiek

savanoriškų (darbo, demobilizacijos, šeimos susijungimo ir pan.) migrantų dalią. Vis dėlto

būtent migracijos lėmė, kad šiandien Vilnius yra toks, koks yra – daugiatautis, įvairioms

kultūroms ir patirtims atviras didmiestis.