Ši knyga gimė iš skausmo ir iš meilės. Vieną dieną mane, dviračiu važiuojančią Gedimino prospektu, prie šaligatvio krašto prispaudė juodas džipas su numeriu „KRUTAS 000“. Prisimenu tą akimirką, kai su skausmu atsikėlusi nuo žemės ištariau – taip, tai bus linksma knyga apie lietuvius ir Lietuvą! Parašyta su meile apie praeities ir dabarties žygius bei didvyrius, apie drąsią mažą šalį ir jos mėlynakius, geraširdžius žmones.

Tačiau per visus lietuviškus televizijos kanalus pasižiūrėjus vakaro ir vidurnakčio žinias, manyje pabudo visai kitas žmogus.

Ir tas kitas žmogus visai nebenorėjo pradėti savo knygos klausimu – kodėl mes, lietuviai, esame geraširdiškiausi, linksmiausi, droviausi, drąsiausi žmonės Europoje? Tas kitas žmogus įkyriai klausė – kodėl mums, lietuviams, geriausias patiekalas yra kitas lietuvis?

Tad dabar, atsipūtę ant sofutės kurį nors blaivų sekmadienio rytą, mes visi:

– ir tie, kurie naktį padegė kaimyno tvartą,

– ir tie, kurie priglaudė benamį šunį,

– ir tie, kurie nuskriaudė moterį ir vaiką,

– ir tie, kurie paaukojo svetimam savo artimo širdį,

– ir tie, kurie sėdo į cypę, nes nedavė kyšio,

– ir tie, kurie nušovė gandrą,

– ir tie, kurie sąžiningai moka mokesčius,

– ir tie, kurie prieš atominę elektrinę,

– ir tie, kurie nugvelbė iš kapinių kryžių,

– ir tie, kurie vakar dėl butelio užtalžė kirvuku kaimyną,

– ir visi tie, kurie dar myli Lietuvą, – turėkime drąsos pažvelgti sau į akis, kad pažvelgę galėtume paklausti: KAS MES, KOKIE MES IR KODĖL MES TOKIE? O tada jau eiti pirmyn.