Knyga „Mergaitė ir kuosų medis“ jautriai vaizduoja kritinį vaiko gyvenimo momentą, neišvengiamus poyčius po tėčio mirties. Mažos mergaitės jausmai ir mintys, pateikiamos per vidinį monologą, sukuria subtilų pasakojimą: stovėdama po dideliais geležinkelio stoties medžiais ir laukdama, kol mama nupirks traukinio bilietus į naują gyvenamąją vietą, mergaitė mąsto apie savo gyvenimo įvykius.

Kai kuosos staiga pakyla į orą ir dingsta iš akiračio, mergaitė suvokia, kaip jaučiasi medžiai. Prieš akis jai iškyla prisiminimai apie tėtį.