Pasakojimas apie sunkų budimui pasiruošusios sielos Kelią į Meilę, surandant joje Save, savo Paskirtį ir Dievą. Joje – Meilės kvėpavimas, Meilės upė, prasidedanti kažkur kalnuose, sunkiai besibraunanti pro viską, kas trukdo jai laisvai tekėti. Ji krenta lyg krioklys, teka pro akmenis, vėliau prasiveržia pro užtvaras, kol galiausiai tampa galingu ir dideliu srautu, gaivinančiu ir girdančiu.

Ši knyga – tai įrodymas skeptikams, kad žmogus gali pasikeisti, o pasikeitęs – keisti ir kitų gyvenimus. Vienas pasikeitęs žmogus gali daug, tačiau du tokie kartu gali kurti stebuklus, iš esmės keičiančius net valstybių gyvenimus.

Žmogaus apsivalymas turi didžiausią prasmę tada, kai tai atlikęs padeda apsivalyti ir kitiems. Taip jau yra, kad bet kuris pabudusysis nebegali gyventi tik sau. Taip yra todėl, kad pamažu jis tampa visuma, kurioje telpa ir kosmosas su visais savo esamais-nesamais principais, ir kiekviena Žemėje gyvenanti būtybė. Todėl jeigu skauda kuriai nors būtybei, skauda ir Kosmosui, todėl skauda ir susivokusiajam. Būtent todėl jis pašvenčia savo gyvenimą kitų supratimui. Jis daro tai, ko negali nedaryti, taip, kaip žino, jog turi daryti.

Tiems, kurie nenori tikėti tuo, kas čia surašyta, tai tiesiog pasaka apie karalaitę, kuri nugalėjo savo protą, kad atrastų širdį ir išmoktų mylėti.