Autorė atvira šių dienų visuomenės pokyčiams. Temos įvairios – menas, jausmai, kūnas, savasties paieškos, aplinkos atspindžiai. Ginama meno autonomija, individualumas, masinių stereotipų atsisakymas. Visumos trauka, asociatyvus mąstymas susieja skirtingus reiškinius, randasi netikėtos jungtys, paradoksalūs prasminiai sąskambiai. Šiuolaikinės grožio sampratos, vertybių refleksija lydima žaismės, jaunatviškos drąsos, ironijos.

Internete pamačiau reportažą apie tai, kaip mokslininkai tyrinėjo mėlynojo banginio širdį.

Širdis perpumpuodavo 263 litrus kraujo vienu susitraukimu ir svėrė 180 kg.

Prireikė 4 žmonių, kad ją išstumtų iš kūno. (Knygai prireikė 4 skyrių.)

Banginio kūnas baisiai dvokė, kol mokslininkai mėsinėjo ir skaičiavo.

Mane taip paveikė vaizdinys, kad giliai vandenyne didžiausia pasaulyje širdis ramiai ir ritmiškai pumpuoja kraują, jog prieš miegą įsivaizduodavau esanti tos širdies skilvelis. Greitai užmigdavau.

Kas nors pasakys, jog užmigau ir atsikėliau svetimoje lovoje kaip auksaplaukė pas lokius, nes ką gi aš čia veikiu, humanitarinių mokslų piliulių nekrimtus, bet o kas man, jaunai, netekėjusiai? Jei manęs paklausia, ką veikiu gyvenime – vis dar turiu pasiteisinimą: „Studijuoju VDA freską-mozaiką, tikriausiai negirdėjai apie tokią programą.“ Tačiau kai ši knyga bus išleista, veikiausiai nebežinosiu ką atsakyti. Galiu paskelbti iš anksto: „Ieškau darbo, atsiliepkit, darbdaviai.“

Savo eilėraščius laikau vaizdais, kuriamais tekstinėmis priemonėmis. Tai gal visgi lova – tiesiog dviaukštė, o Prokrustas juk nužudytas?

Leidyklos skelbtame pirmosios poezijos knygos konkurse Dovilė Bagdonaitė laimėjo pirmąją vietą.