Pasaką apie Mėlynbarzdį žino kiekvienas. Ir jokia iuolaikinė adaptacija su laiminga pabaiga nenustelbs kraupios ios pasakos esmės uždraustam kambary vis dėl to rasite žmonių, o ne kopūstų galvas. Taigi kiekvienu atveju teks susidurti su žiauria bausme, itikusia pažeidus taisykles. Mėlynbarzdis savotikas praėjusio laikmečio simbolis, įkūnijantis autoritarinę santvarką ir žmogaus nuasmeninimą. Mėlynbarzdžio vaikai yra sistemos vaikai, užaugę prie uždrausto kambario durų ir imokę laikytis taisyklių: tylėk, paklusk ir vykdyk. Jų izoliacija, melancholija, nenoras ir nesugebėjimas veikti, aktyvaus gyvenimo baimė, nepaprastas jautrumas sau ir abejingumas aplinkiniams, adekvačios emocinės ikos nerandantys jausmai jau yra tapę savotiku reikiniu. Su tuo susiduria psichiatrai bei psichologai, tai matome skaitydami kriminalines kronikas ar stebėdami visuomeninio, politinio gyvenimo tendencijas. is romanas tai pasakojimas, kuriame trijų pasakotojų balsai susilieja į vientisą ipažinties srautą. Ipažįstant geidžiama ne tik igyventi tragediją, bet ir perteikti tragedijos katarsį. Perteikti tai, kas ikelia žmogaus sielą vir kančios, apvalo ją, igrynina ir atleidžia.