Aistra, meilė, mirtis ir atmintis - pagrindinės M. Duras kūrybos temos. 1984 m. kurdama savo garsiausią romaną „Meilužis“ septyniasdešimtmetė rašytoja nėrė į prisiminimus, į praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Indokiniją, kai pirmą kartą gyvenime patyrė aistrą, nuo kurios galima numirti.

„Meilužis“ – autobiografinis prancūzų rašytojos Marguerite Duras romanas, 1984 m. pelnęs Goncourt’ų premiją. Tai pasakojimas apie prancūzaitės ir kinų turčiaus meilę XX a. 4-ojo deš. Indokinijoje (tuometinė Prancūzijos kolonija, dabartinis Vietnamas), kur pati autorė praleido vaikystę. Šviesioje Duras prozoje bunda Saigono priemiesčių paukščiai ir prieškario šmėklos, su vandeninga Mekongo upe srūva pirmąkart herojės patiriama karštligiška aistra, pasiklysdama opiumo rūkyklų rūkuose, Monparnaso poetų būrio reminiscencijose, Šolono mergaičių licėjaus ir pensionato aušroje.

Į mergaitę fetrine skrybėle šviečia saulė, žaidžianti drumstam upės vandenyje, ji stovi viena denyje, atsirėmusi į turėklus. Nuo vyriškos skrybėlės viskas aplink švyti rožine šviesa. Ši spalva – vienintelė. Rūkeliu aptrauktoje saulėje virš upės, karštymečio saulėje, krantai atrodo tarsi trintuku ištrinti, upė, regis, nuvilnija tiesiai į patį horizontą. Ji teka tyliai, be jokio garso, kaip kraujas gyslose.