Romantinių komedijų rašytojas Žiuljenas Azulas po mylimos žmonos Elenos mirties praranda kūrybinį įkvėpimą ir gyvenimo džiaugsmą. Vienintelė jo paguoda – sūnus, o rūpestis – dar vieno nuotaikingo romano laukiantis leidėjas ir tuštėjanti banko sąskaita. Laimė, dar būdama gyva Elena sugalvojo, kaip pasirūpinti savo vyru. Moteris privertė Žiuljeną pasižadėti, kad šis jai mirus parašys trisdešimt tris laiškus – po vieną už kiekvienus jos nugyventus metus. Nors sutuoktinis iš pradžių nusiteikęs skeptiškai, praėjus pusei metų po netekties vis dėlto parašo pirmąjį laišką, po to dar vieną ir dar... Visus juos neša į slaptą pašto dėžutę, įrengtą Angelo skulptūroje, Monmartro kapinėse, kur ilsisi žmona.

Tačiau kartą atėjęs prie kapo Žiuljenas nustemba pamatęs, kad laiškų nebėra, o vietoje jų – akmeninė širdis. Ar tai mylimosios siųstas ženklas? O galbūt kažkas, neabejingas sielvartaujančiam vyrui, nori pasakyti, kad net ir po skaudžių likimo smūgių gyvenimas tęsiasi?

„Meilės laiškai iš Monmartro“ – tai odė meilei, Paryžiui ir kito žmogaus jausmams. Kaip ir anksčiau išleistos Nicolas Barreau knygos „Paryžius visada gera mintis“ („Sofoklis“, 2015), „Vieną vakarą Paryžiuje“ („Sofoklis“, 2016), „Moters šypsena“ („Sofoklis“, 2017), „Mažų stebuklų kavinė“ („Sofoklis“, 2017), taip ir ši skirta tikintiems gydomąja žodžio galia.