"Mano gyvenimas tapo vienu nepertraukiamu pokalbiu su tavimi, mano Dieve, vienu dideliu pokalbiu. Kai stoviu stovyklos kamputyje, kojomis remdamasi į tavo žemę, veidą pakėlusi į tavo dangų, kartais man veidu srūva ašaros, gimusios iš vidinio jaudulio ir dėkingumo, ieškančių būdo prasiveržti. Vakare gulint savo lovoje ir ilsintis tavyje, mano Dieve, kartais veidu man srūva dėkingumo ašaros ir tokia tad būna mano malda." - rašė Ety Hillesum, jauna olandijos žydė, iš nacių koncentracijos stovykloje 1943 metais. Netrukus ji buvo išveržta į Aušvicą ir nužudyta. Jai buvo 29 metai. Šioje knygoje sudėti jos laiškai, rašyti iš Vesterborko lagerio Olandijoje. Ji pajėgė sau atsakyti į baisųjį klausimą, sugriovusį ne vieno žmogaus tikėjimą: kodėl Dievas tyli didžiųjų žmonijos tragedijų metu?