Tai tik dar vienas bandymas atkurti, ištraukti iš nebūties bent mažytę skiautelę gyvenimo audinio, kurį kaip nevilties apimta Penelopė kadaise ardžiau, plėšiau, naikinau – įnirtingai, žūtbūtinai.

Anądien mačiau plūdurą vidury upės. Jis atkakliai kovojo su srove ir dėl optinės apgaulės kartais atrodė, kad šauniai iriasi į priekį, nors iš tiesų – stovėjo vietoje.

Kiek daug pastangų reikia, kad liktum bent jau vietoje, kad atsispirtum nenumaldomai srovei.

Įsikirtęs nagais ir dantimis į tą mažą skiautelę audinio, kurį pavyko atgaminti, nustverti begalinėse, klaidžiose atminties saugyklose.

Sigitas Parulskis

Naujausia Sigito Parulskio knyga – trumpų tekstų, parašytų pastaraisiais metais, rinkinys. Rašytojas įdėmiai stebi mūsų gyvenimą, apmąsto įvairius visuomenės reiškinius ir, pasitelkdamas ironiją bei paradoksą, meistriškai pasakoja tragikomiškas istorijas, į kurias patenka herojai, įtartinai panašūs į mus. Rašytojas negaili savo personažų: kasdienėse situacijose juos užgriūva maginiai nutikimai ir negailestingai veriasi nuoga tiesa.