Lietuvos istoriografijos raida modernybėje – stulbinantis, intriguojantis ir viliojantis fenomenas. Maža būtų pasakyti, kad nuo pirmojo Lietuvos istorijos pasakojimo lietuvių kalba (1822) iki Lietuvos universiteto (1922) dėstomąja lietuvių kalba atidarymo, nuo pirmosios lietuvio Vakaruose parašytos ir išspausdintos istorinės disertacijos (1905) iki pirmojo Lietuvos istorikų suvažiavimo (2005) praėjo ištisi amžiai. Kam dar geriau galėtų tikti prancūzų istorikų nukalta longue durée (ilgosios trukmės) koncepcija? Tai knyga apie sunkų, permainingą, tačiau vilties ir gyvenimo kupiną lietuvių, mūsų istorikų ir istoriografijos, atėjimą į šį pasaulį.

Knygoje analizuojama Lietuvos profesionalios istoriografijos genezė ir sklaidos tradicija 1883–1940 metais. Pasitelkiamas tarpdisciplininis požiūris ir lyginamoji perspektyva, istoriografija ir istorika matoma tiek bendresnėje tuometinių Lietuvos humanitarinių mokslų, tiek nagrinėjamo laikotarpio europinės istoriografijos raidos panoramoje; kartu tai pirmasis išsamus lietuviškosios istorikos ir istorijos metodologijos tekstų tyrimas.

„Istoriografijos istorija ilgai buvo apie tai, kas, kada, ką rašė. Dr. Aurelijus Gieda pasirinko kitą kelią: parašė knygą apie tai, kas, ką ir kaip galvojo. Jis sugebėjo atrasti lietuviškąją istoriką ir papasakoti dalykus, kurių iki šiol buvome nematę", – prof. Alfredas Bumblauskas.