Trečioji kunigo Juliaus Sasnausko OFM knyga, kurią sudaro daugiausia 2003–2005 m. parašyti tekstai. Jų žanras – tarp homiletikos ir aktualiosios publicistikos – tik iš pažiūros atrodo naujovė; Juliaus Sasnausko kūrybą galima lyginti su garsiųjų LDK dvasininkų rašytiniu palikimu. Nors apie „kryžiaus ir karūnos“ sąjungą dabarties kontekste autorius kalba ironiškai, iš ankstesnių šimtmečių ateinanti Dievo ir tėvynės sąsaja mūsų krašte vis dar regisi tokia pat natūrali, kaip ir ganytojo vidinė paskata telkti bendruomenę apie pamatines vertybes. Julius Sasnauskas plėtoja dvasinės raštijos tradiciją, praturtindamas ją savita literatūrine raiška – netikėtomis antitezėmis, paradoksais, kartais net grotesku; bet labiausiai – lyrinėmis impresijomis ir „žanrinėmis“ scenomis, išduodančiomis jo vilnietiškąją tapatybę, laikyseną ir kalbėseną.

„(...) Šiluma, kokia sklisdavo mūsų tėvų ir protėvių namuos, lėta, kartais, regis, vos blėsuojanti, o kartais įsiliepsnojanti ugnis, liepsna, daugybė liepsnelių, toji šventa dainų Gabija, Gabijėlė, regis, būtų geriausia metafora, palyginimas ar prilyginimas tam jausmui, kuris sklinda iš kunigo Juliaus Sasnausko.“ – Sigitas Geda