Įdomus paradoksas – bene geriausiai buvo suprasti tie Maironio eilėraščiai, kuriuose skundėsi, kad jo niekas nesuprato. Iš tiesų, jis sugebėjo ir individualųjį meninį vienišumą paversti tautinės egzistencijos išraiška, skausminguoju „aš“ simbolizuoti kolektyvinį, galbūt daugiau pasąmoninį „mes“. Klausytis ir girdėti Maironio balsą – vadinasi, nuolat budėti tarp visų ir, įsiklausant į kitus, išgirsti save.