Aleksandras Sergejevičius Puškinas (rus. Алекса́ндр Серге́евич Пу́шкин); (1799 – 1837) – rusų romantizmo poetas ir rašytojas, laikomas geriausiu rusų poetu ir modernios rusų literatūros pradininku. Jis taip pat rašė istorinę beletristiką. Jo kūrinys „Marija: rusiškos meilės istorija" vaizduoja Rusiją valdant Jekaterinai II.

Gimęs Maskvoje, Puškinas savo pirmąją poemą išleido būdamas penkiolikos ir buvo plačiai pastebėtas literatūra besidominčios aukštuomenės tuo tarpu, kai baigė imperatoriškąjį licėjų Caro Kaime. Puškinas palaipsniui įsipareigojo siekti socialinių reformų ir iškilo kaip literatūrinių radikalų delegatas. XIX a. trečiajame dešimtmetyje jis susipyko su valdžia ir buvo ištremtas į pietinę Rusijos dalį. Esant stipriai vyriausybės cenzūrai ir neturėdamas galimybės keliauti ar spausdinti savo kūrinius, Puškinas parašė savo žinomiausią pjesę, dramą „Borisas Godunovas", kurį išspausdinti galėjo tik metai po parašymo. Jo eiliuotas romanas „Eugenijus Oneginas" buvo dalimis išspausdintas 1825–1832 m.

Puškinas bei jo žmona Natalija Gončiarova, kurią jis vedė 1831 m., vėliau tapo nuolatiniais dvariškių aukštuomenės lankytojais. 1837 m., vis labiau ir labiau plintant gandams, kad Natalija yra užmezgusi meilės romaną su kitu vyru, Puškinas pats pakvietė tariamą meilužį, Žoržą Dantesą, į dvikovą, kur buvo mirtinai sužeistas, ir po dviejų dienų mirė.

Dėl jo politinių įsitikinimų bei įtakos Rusijos maištininkų kartoms, Puškinas bolševikų buvo vaizduojamas kaip priešininkas buržuazinei literatūrai ir kultūrai bei kaip sovietinės literatūros ir poezijos pirmtakas. 1937 m., Caro Kaimo miestelis Puškino garbei buvo pavadintas jo vardu.