Kevino Brookso „Lukas“ – tai pasakojimas apie jaunuolį, kitokį, svetimą, nepritampantį gana uždaroje Heilo salos bendruomenėje. Knyga parašyta tarsi vienu atsikvėpimu, jos pasakotoja, vienišo airio rašytojo dukra Keitė, tartum išverkė tai, kas susikaupė ant širdies vieną skaudžią ir tragišką vasarą. Saloje pasiroė berniukas, vardu Lukas. Jo niekas nepažįsta, nežino, iš kur jis atklydo, jis niekam netrukdo, daro gerus darbus, bet visi salos gyventojai instinktyviai ima jo nekęsti, ypač niekšingo salos gražuolėlio Džeimio šutvė, nes Lukas jų nebijo. Gražios sielos Keitė mato jame artimą draugą, ji viena jį supranta. „Žmonėms nepatinka, – sako jai Lukas, – kai jie nežino, kas tu toks. (...) Jiems geriau pabaisa, kurią jie pažįsta, negu paslaptis, kurios nesupranta“. Saloje ima dėtis šiurpūs dalykai, ir minia, virtusi žvėrimi, dėl visko apkaltina Luką...