romane pasakojama apie

šešiolikmetę Iris. Mergaitei iš turtingos šeimos lyg ir viskas sekasi – ji

gerai mokosi, lanko mėgstamus baleto užsiėmimus, bet į gyvenimą žiūri

skeptiškai, net abejingai. Ji tartum apsipratusi su tėvų tarpusavio

nesutarimais ir nemeile, brolio Kimio priklausomybe nuo narkotikų, bendraamžių

tuštybe ir dėl to visai nesijaudina. Bet uždaro būdo mergaitei vis sunkiau prisiversti

iš ryto susiruošti į mokyklą, ji ima praleidinėti pamokas. Patekusi pas

atsainią psichologę, visai nusivilia, užsisklendžia ir net įpranta žalotis.

Fiziniu skausmu ji malšina širdgėlą ir beprasmybės jausmą. Vieną sykį peiliukas

susminga per giliai. Išaiškėja Iris paslaptis. Tėvai atrodo sukrėsti. Tėtis

supranta, kad mergaitė per mažai bendrauja su šeima, ir stengiasi geriau ją

pažinti. Netikėtai Iris randa seną tėčio fotoaparatą ir susidomi kitokiu

pasauliu – ramesniu, paprastesniu, nespalvotu. Pasikeičia jos požiūris į tai,

kas vyksta šalia. Fiksuodama aplinką mažomis dalelėmis, Iris ima suprasti, kad

pasaulis nėra ir negali būti tobulas.