Darbštų ir sąžiningą, visokiais talentais apdovanotą jaunuolį gyvenimas mėtė ir vėtė. Tačiau Klaudijus nepaskendo kančių liūne. Dviejų jaunų žmonių meilė buvo stipresnė už visas negandas, stipresnė už patį gyvenimą.

Po sunkių išbandymų, likęs ištikimas savo siekiams, gimtinėje radęs ramybę ir šeimą, galiausiai jis galėjo pasakyti: „Lenkiuosi tau, gimtoji žeme, ir į tavo šiltas rankas atiduodu savo likimą ir savo ateitį.“