Lietuvos muziejų istoriją galima sąlygiškai skaldyti į du laikotarpius: pirmą – nuo XVI a., kuomet formavosi muziejų užuomazgos, iki X X a. ketvirto dešimtmečio, ir antrą – nuo pastarojo iki šių dienų. Juos jungiantis slenkstis – 1940-ieji metai – pasirinktas todėl, kad iki jo buvo suformuoti Lietuvos muziejų sistemos ir muziejininkystės pagrindai. Lietuvos muziejų istorijos pirmojo laikotarpio bruožų pažinimas gali padėti suvokti ir šių dienų Lietuvos muziejų konservatyvumo ir modernumo priežastis.

Knygoje, pasitelkus analitinius ir palyginamuosius tyrinėjimų metodus, aptariami pagrindiniai Lietuvos muziejų istorijos pirmojo laikotarpio bruožai: viešųjų muziejų užuomazgų galimybės XVI–XVIII a., pirmųjų viešųjų muziejų atsiradimo keliai, pagrindinės viešųjų muziejų raidos kryptys nuo pirmo Lietuvoje – Vilniaus universiteto Matematikos muziejaus – įsteigimo 1752 m. iki 1940-ųjų metų. Pabrėžiamas muziejų raidos Lietuvoje išskirtinumas ir tuo pačiu panašios modernėjimo tendencijos, kaip ir Vakarų Europoje. Kreipiamas dėmesys į rinkinių ir ekspozicijų formavimo pobūdį, muziejų sociokultūrinės misijos sampratas, reikšmę kultūrinei terpei. Pastebima, kad viešųjų muziejų organizavimas ir likimai priklausė nuo jiems iškeltų mokslo ir ideologijos užduočių atlikimo ar nepildymo. Patikslinamas pirmo viešojo muziejaus atsiradimo Lietuvoje laikas, kuris dėl tyrinėjimų stokos Lietuvos muziejininkystės istoriografijoje buvo nurodomas klaidingai – puse amžiaus (1812 m. Baublio muziejus) ar visu šimtu metų (1855 m. Vilniaus senienų muziejus) vėlesnis.