Antano Krištopaičio atmintyje nuo pat vaikystės labiausiai įsirėžė malūno vaizdas, kurį jis kiekvieną dieną matydavo eidamas į mokyklą. Malūnus piešti pradėjo gyvendamas Šiauliuose, norėdamas kad Lietuvoje pamažu nykstantys malūnai būtų išsaugoti paveiksluose. Pradėjo keliauti po Lietuvą, pasirinkdamas kelionės maršrutą ten, kur nuo senų laikų stovėjo vėjo arba vandens malūnai. Nuo 1976 metų dailininkas daugiau kaip du dešimtmečius tapė malūnus akvarelės technika. Juos tapė etnografo akimis stengdamasis kuo tiksliau atkurti malūno išorės vaizdą, stovėjimo vietą, gamtinę aplinką. Vaizduodavo ir malūno vidaus konstrukciją, įrangą. Prie kiekvieno paveikslo parašydavo tai, ką žinodavo apie malūno statytojus ir šeimininkus. 2007 metais buvo išleistas A. Krištopaičio malūnų paveikslų albumas „Lietuvos malūnai Antano Krištopaičio akvarelėse“. Paveikslai, kuriuose pavaizduoti Lietuvos malūnai, turi didelę istorinę, etnografinę ir meninę vertę, nes išsaugo atmintį apie išnykusius arba jau pakeitusius paskirtį liaudies architektūros paminklus.