Vasario 16-osios nepriklausomybės aktas buvo apgintas 1919-1920 metų savanorių ir Lietuvos kariuomenės kovose su bolševikais, vokiečiais-bermontininkais, lenkais ir realizavosi atkurtoje Lietuvos Respublikoje. Ilgam atėjusi sovietinė okupacija nutraukė nepriklausomą valstybės gyvenimą. Lietuvos Respublikos valstybingumą ginti teko karių savanorių pareigas perėmusiems partizanams. Tam buvo paaukota daug gyvybių. Penktaisiais kovos metais partizanų vadai išsakė savo ryžtą siekti nepriklausomybės, paskelbdami Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją. Šia Deklaracija buvo teigiama, jog vienintelė teisėta valdžia laikinai okupuotos Lietuvos teritorijoje yra Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba – aukščiausias tautos politinis organas, suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai, o Lietuvos santvarka yra demokratinė respublika. Iki išrenkant Seimą ir sudarant Vyriausybę įstatymų leidžiamąją galią turės Laikinoji Tautos Taryba, sudaryta iš kovoje dalyvaujančių partizanų junginių, kultūrinių ir religinių organizacijų bei sąjūdžių atstovų, o Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eis LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas.

1999 m. sausio 12 dieną LR Seimas priėmė įstatymą, kuriuo nustatytas LLKS Tarybos 1949 m vasario 16 d. Deklaracijos statusas Lietuvos Respublikos teisės sistemoje.