Knygoje kritiškai apžvelgiama klerikalinė istoriografija, iš marksistinių pozicijų vertinama visuomeninė politinė krikščionybės įvedimo Lietuvoje (1387 m.) reikšmė, parodomas krikščionybės, kaip socialinio proceso neišvengiamumas, apžvelgiamos paprotinės teisės pakeitimo rašytine ir raštijos lietuvių kalba atsiradimo (vykstant religinėms kovoms) priežastys. Nagrinėjama, kada ir kaip reiškėsi katalikų bažnyčios reakcingumas, demaskuojamos buržuazinių istorikų koncepcijos.

Skiriama istorikams, aukštųjų mokyklų studentams, visiems, kas domisi istorija.