Lietuvos architektūros istorijos trečiuoju tomu apriepiamas chronologiškai neilgas, tačiau labai sudėtingas laikotarpis.

Jo pradžia – blėstančio klasicizmo fone iškylantis romantizmas (apie 1820 m.), pabaiga – moderniosios architektūros raidos priverstinis nutrūkimas (1940 m.) Per tą šimtmetį statyboje įvyko didžiulis kiekybinis perversmas. Todėl 1820–1940 m.architektūros paveldas gausesnis, nei ankstesnių epochų kartu sudėjus.

Trečiasis tomas apima du istoriniu bei meniniu požiūriu skirtingus laikotarpius – Rusijos okupaciją (1820–1918 m.) ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos periodą (1918–1940 m.). Pastarasis, nors ir trumpas, paliko labai ryškų pėdsaką Lietuvos architektūros raidoje.