Šioje studijoje pasakojama Lietuvių kalbos instituto istorija apima palyginti nedidelį, šiek tiek daugiau nei dešimtmetį trukusį 1940–1952 m. laikotarpį, turėjusį lemiamą reikšmę ne tik Institutui ir jo žmonėms, bet, svarbiausia, lietuvių kalbotyros kaitai...

Autorė, remdamasi archyviniais dokumentais, darbuotojų atsiminimais ir kita medžiaga, per skirtingų laikotarpių Instituto transformacijas siekia atskleisti patį aneksijos mechanizmą ir jo veikimo pobūdį, apibūdinti esminius jos požymius – Instituto ir jo darbuotojų veiklos ideologizaciją ir nomenklatūrizaciją, mokslinio turinio ideologizaciją ir simplifikaciją, pasireiškusią turinio nutylėjimais ar iškraipymais ir labai specifine tarybmečio kalbos raiška, įsismelkusią ne tik į to meto publicistikos diskursą, bet, deja, ir į humanitarinių mokslų erdvę.