Arūnas Sverdiolas: „Tai labai drąsi, novatoriška ir sąmonę išlaisvinanti knyga. Ji ardo storiausią per dešimtmečius susiklosčiusių tariamų savaime suprantamybių ir prietarų apie lietuvių kalbos norminimo praktiką klodą. Autoriai išsamiai aptaria, kaip kalbant mokslinės kalbotyros vardu iš tiesų ne nagrinėjama tai, kokia kalba yra, o keliami reikalavimai, kokia ji turi būti, kaip žmonės privalo lietuviškai kalbėti ir rašyti.“

Nerija Putinaitė: „Lietuvių kalba yra tapusi pagrindiniu lietuviškojo nacionalizmo fetišu, jos grynumas – tautinio religingumo pagrindu, o kalbininkai – religijos žyniais, atliekančiais kalbos gryninimo ritualus. Knygos autoriai demaskuoja už kalbos globos fasado besislepiančias sovietinės politikos šaknis, manipuliavimą mokslo teorijomis ir kalbininkų galios siekius.