Kai tik Liepa pamatė rudų ir baltų gaurų kupetą namų stotelėje, jos veide nušvito šypsena. Čia laukė draugas. Geriausias ir gauruočiausias draugas.

– Roki!

Liepa kone iššoko iš autobuso, kuprinę numetė kur pakliuvo, priklaupė ir apkabinimu pasisveikino su šeimos šunimi. Tai buvo didžiulis, visoje apylinkėje simpatiškiausias senbernaras. Jis būtų pajėgęs draugauti ir su pačiu didžiausiu niurzga, tokia plati buvo jo milžiniška širdis.