Knyga „Laiškai hipokampui“ – išskirtinių tekstų – esė ir dokumentinės prozos rinkinys. Debiutuojančios autorės Lauros Švedaitės proza – šviežio oro gurkšnis lietuvių literatūroje. Rašytojos talentas jau įvertintas net keliomis premijomis.

Knygoje „Laiškai hipokampui“ pateikiamas vertėjos, žurnalistės ir keliautojos Lauros Švedaitės esė bei dokumentinių tekstų rinkinys. Už knygoje publikuojamus tekstus autorė jau yra pelniusi Lazdynų Pelėdos literatūrinę premiją, Kultūros tarybos stipendiją ir laimėjusi Gendručio Morkūno esė konkursą.

Hipokampas – tai seniausia ir giliausiai nugrimzdusi į galvos smegenų vidų smegenų žievės dalis. Hipokampas yra labai svarbi dalis, atsakinga už mokymąsi, atmintį ir emocijų valdymą.

Vienas rumunų chirurgas tikina, kad po mirties hipokampas išlieka aktyvus dar 72 valandas. Vadinasi, jei tik mokėtume, mirus žmogui, mes galėtume išpjauti hipokampą iš jo smegenų ir pagal skleidžiamų impulsų dažnį sužinoti slapčiausias jo paslaptis – lygiai kaip po lėktuvo katastrofos išklausoma juodoji dėžė.

Įvairių žanrų, kupini kultūrinių nuorodų, įvairių socialinių patirčių, netikėtų, filosofinių įžvalgų L. Švedaitės tekstai kalba apie kasdienius, tačiau itin reikšmingus išgyvenimus, susivokimus ir patirtis. Jie atspindi tiek šiuolaikinės visuomenės gyvenimo peripetijas, tiek gilius vidinius pokyčius, pasakoja apie tikras ir vidines keliones.

„Laiškai hipokampui“ – tai istorijos, į kurias nesunku pasinerti – jos tikros ir tikroviškos, iš paprasto gyvenimo su paprastais žmonėmis. Tačiau autorės talentas atsiskleidžia, kai į įprastas istorijas vis nukrenta mintis, pastaba, žinutė ar net eilėraštis – iš pirmo žvilgsnio niekuo nesusiję su tekstu, iš antro – nusakantys visą teksto esmę. Autorė jautriai ir atsakingai pasakoja apie gyvenimą, kartais subtiliai pasitelkdama lengvą, nepiktą ironiją ir atverdama skaitytojui pačią gyvenimo šerdį.