Paskutinysis Danielio Defoe romanas Laimingoji kurtizanė, arba Roksana parašytas kaip autobiografija moters, kuri pardavė savo garbę pirma todėl, kad išliktų, vėliau – dėl šlovės ir turtų. Moteris porina apie „nedorą“ savo, kaip turtingų ir galingų vyrų meilužės, gyvenimą. Išradinga nuotykių ieškotoja atsiskleidžia ir kaip negailestinga savo giliausių jausmų, kurie išduoda sėkmės kainą, analitikė. Apdovanota gundytojos sugebėjimais Roksana ir pati sugundoma: pinigų, svajonių apie padėtį, iliuzijų, kad gali pabėgti nuo praeities. Tačiau priešingai nei kitos atgailaujančios šio puikaus romanisto nusidėjėlės, savo silpnybių ji neįveikia. Didžiausias D. Defoe literatūrinis žygdarbis – sukurti ne tik intriguojančią amžiui nepavaldžią istoriją, bet ir kerinčią pasakotoją, „laimingąją kurtizanę“ Roksaną.

Danielis Defoe (1659–1731), gimęs Danieliu Foe, buvo anglų rašytojas, žurnalistas ir pamfletų kūrėjas, amžiną šlovę pelnęs romanu Robinzonas Kruzas. D. Defoe išgarsėjo kaip romano žanro populiarintojas, netgi laikomas vienu anglų romano pradininku. Darbštuolis Defoe yra daugiau kaip penkių šimtų knygų, pamfletų ir visokiausių temų straipsnių autorius. Kritikai dar ir šiandien nesutaria, koks šio 1724 m. romano moralas. Jeigu autorius tikėjosi pasmerkti nedorybes ir paleistuvystes, jam nepavyko, nes paprastai, su visomis smulkmenomis nupasakota realiai gyvenusios moters, madmuazelės Beleau, istorija sukelia ne priešiškumą, o atjautą ir supratimą, kaip istorija pažįstamos, kuriai likimas nepašykštėjo keistų gyvenimo vingių.