Plaukiodamas baseine akimirką įsivaizdavau save mirusį, plūduriuojantį chloru ir išmirkusiomis nuospaudomis dvokiančiame vandenyje. Manau, tai archetipinis, dar gimdos vandenis menantis vaizdinys. Miręs arba dar negimęs. Beje, popkultūroje šis vaizdinys dažnai pasitelkiamas kaip intriguojanti slaptojo agento Borno sagos pradžia: vandenyne plūduriuoja kūnas, jis ištraukiamas, ir prasideda ilgas, kruvinas tiesos ieškojimas. Įdomu, kad kitą dieną iš tiesų pamačiau ant baseino krašto gaivinamą vyrą, kurį paskui be gyvybės ženklų išsivežė medikai. O gal tik mačiau tai, ką norėjau matyti, dabar jau sunku pasakyti. Vaizdinys, dėl kurio ir prasidėjo ši istorija. S. Parulskio romanas „Laiko nusikaltimai“ tarsi tęsia geriausių Europos siurrealistinių romanų tradiciją. Jau nuo pirmų puslapių autorius žaidžia skaitytojo sąmone, sukurdamas apgaulingą iliuziją, kad tai realistinis romanas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau skaitytojo neapleidžia įspūdis, kad S. Parulskis nutrina visas realistinio pasakojimo ribas, žaidžia sukurdamas absurdiškus siužeto vingius ar realiame gyvenime lengvai atpažįstamų iškilių asmenybių šaržus. Čia meistriškai susipina nuotykių, kriminalinio, erotinio romano elementai – milijonus kainuojančių deimantų paieškos, narkotikai, prostitucija, nusikalstamo pasaulio kovos, žmogžudystės, po Vilniaus senamiesčiu nuo Antrojo pasaulinio karo likę sprogmenys. Nors pasakojimas prasideda, atrodytų, banaliai paprastai – vieną tvankią rugpjūčio dieną sporto klubo baseine sustoja plakusi senyvo vyro Jelizaro Poplavskio širdis... S. Parulskis romane „Laiko nusikaltimai“ sukuria dinamišką pasakojimą, estetiškai pagavią fikciją, tobulą literatūrinį džiazą, kurio pulsacijai skaitytojas nepajėgus atsispirti.